Intregracijos teorijos
Integracija – procesas, kai pavieniai autonomiški socialiniai junginiai nustato ir plėtoja tarpusavio sąryšius taip, kad palaipsniui kiekvieno jų autonomija mažėja ir kiekvienas tampa didesnio bei sudėtingesnio junginio sudedamąja dalimi“.[1] Tarpvalstybinės integracijos reiškinys, vadinamas tarptautine integracija, reiškia, jog valstybės savanoriškai apsisprendžia tam tikrus klausimus spręsti bendrai ir tam tikrus reikalus perduoti tvarkyti tarptautinių institucijų kompetencijai. Tačiau, toks integracijos apibrėžimas yra tik vienas iš galimų. Analizuojant integraciją, susiduriama su šio termino apibrėžimo problema.
Integracija gali būti suvokiama kaip statiškas arba kaip dinamiškas reiškinys, kaip išdava arba kaip vyksmas. Regioninės integracijos tyrėjų ir teoretikų nuomonės šiuo aspektu skiriasi. M.Eilstrup-Sangiovanni teigia, kad integraciją galima apibrėžti trejopai, remiantis skirtingų integracijos tyrimų pradininkų pateiktų apibrėžimų analize [2]:
- K. Deutsch vertinimu integracija yra „tikimybė, kad konfliktai bus sprendžiami taikiai“. Tokiu atveju integracija yra suvokiama kaip tam tikra sąlyga arba būsena.
- E. Haas vertinimu integracija yra „procesas, kurio metu politiniai aktoriai keliuose skirtinguose nacionaliniuose rėmuose yra įtikinami suteikti savo lojalumą, viltis ir politinę veiklą naujam centrui, kurio institucijos apima arba reikalauja jurisdikcijos virš prieš tai egzistavusių nacionalinių valstybių“. Tokio proceso galutinis rezultatas „nauja politinė bendruomenė, suformuota virš buvusių prieš tai“. Tokiu atveju integracija yra suvokiama kaip tam tikras procesas.
- L. Lindberg vertinimu integracija yra „įrankių ir procesų, skirtų kolektyviniams sprendimams kitomis nei autonominiai nacionalinių vyriausybių veiksmai priemonėmis, vystymas“. Tokiu atveju integracija yra suvokiama kaip procesas, bet be pabaigos taško: sprendimų priėmimo dalijimasis ir delegavimas be judėjimo link naujos „politinės bendruomenės“.
B. Rosamond šią integracijos supratimo, kaip rezultato arba kaip proceso, problemą pristato remdamasis 1990 m. W. Wallace „formalios“ ir „neformalios“ integracijos apibrėžimu ir santykio tarp ekonominės ir politinės integracijos paieškomis.[3] „Formali“ integracija susideda iš padarinių, kurie yra politinio susitarimo rezultatas. „Neformali“ integracija yra procesas, kuris vyksta ir turi veiksmingos įtakos be formalaus politinio įsikišimo. Ekonominė integracija (kaip procesas) gali paskatinti politinę integraciją (kaip rezultatą) arba, atvirkščiai, ekonominė integracija negalėtų vykti be suformuoto politinio, institucinio, ar teisinio pagrindo. Taigi, integraciją galimą apibrėžti skirtingai: kaip procesą ar rezultatą, kaip ekonominį ar politinį reiškinį. M.Eilstrup-Sangiovanni išskiria dar vieną integracijos, kaip socialinio reiškinio ir bendro identiteto formavimosi, supratimą. Šio autoriaus siūlymu, visus integracijos konceptualizavimo bandymus ir visus apibrėžimus galima suskirstyti į tris kategorijas[2]:
- Tyrimai, kurie analizuoja valstybių narių elitų ir kitų grupių požiūrius ir nuomones;
- Tyrimai, kurie analizuoja fizines (ekonominiai mainai) arba komunikacines (tarp šalių narių) transakcijas;
- Tyrimai, kurie pabrėžia politinių institucijų vystymąsi.
Klasikinės integracijos teorijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Klasikinės regioninės integracijos teorijos arba vadinama „prieš-teorinė“ intelektualinė tradicija, sudariusi pagrindą pagrindinių integracijos teorijų evoliucijai, apėmė tris teorines kryptis: federalizmą, funkcionalizmą ir transakcionalizmą:[2] 1. Federalizmas teigia, kad taikos išsaugojimo labui galia turėtų būti deleguojama „aukštyn“ – centrinei valdžiai; 2. Funkcionalizmas atmeta galios sukoncentravimo idėją naujame politinės valdžios centre, nes tai tik reprodukuotų nacionalizmo grėsmes į aukštesnį lygmenį. Jis siūlo valdžios įstrižinį išskaidymą tarptautinėms organizacijoms ir funkcinėms agentūroms, tokiu būdu pakenkiant lojalumui nacionalinėms valstybėms; 3. Transakcionalizmas – tai integracijos vizija, deranti su suverenaus valstybingumo išlaikymu. Tikslas – ne atsikratyti suverenios valstybės, bet panaikinti „karo padėtį“ tarp valstybių, kuriant tarptautines bendruomenes, komunikacinius tinklus, tarptautinius susitarimus, kad valstybės narės, turėdamos bendrus identitetus, nebelaikytų karo galimu politikos įrankiu.
Remiantis M.Eilstrup-Sangiovanni, šių teorinių pasvarstymų apie regioninę integraciją tikslas buvo ne paaiškinti esamus integracinius procesus, o numatyti ir sukurti tobulus planus ateities integraciniams projektams – tarptautinei integracijai pasaulio mastu. Esminis siekis – karo eliminavimas. Tai buvo objektyvus, nes tuo laikotarpiu aktualus, motyvuojantis teoretikus kontekstas, nulėmęs ir šių teorijų normatyvinį pobūdį.[4]
Debatai tarp neofunkcionalizmo ir tarpvyriausybiškumo
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pagrindiniai debatai nuo 1960-ųjų iki dabar ES integracijos klausimais vyksta tarp racionalistinių teorijų – neofunkcionalizmo ir tarpvyriausybiškumo (intergovernmentalizmo). Neofunkcionalizmas, dar vadinams viršnacionalizmu, pabrėžia viršnacionalines institucijas ir jų vaidmenį integracijos gilinimo procese. Žinomiausiais šios teorijos atstovai laikomi E. Haas ir L. Lindberg. Remiantis B. Rosamond, neofunkcionalizmas – tai kaitos ir transformacijos teorija.[5] „Neofunkcionalistai siekia paaiškinti kaip ekonominis bendradarbiavimas galėtų paplisti iš vieno sektoriaus į kitą [persiliejimo reiškinys – angl. spill-over] ir sukurti poreikį politinei integracijai“.[4] Pagrindinis šios teorijos teiginys – „viršnacionalinių institucijų sukūrimas pagreitins integraciją, nukreipdamas valstybes bendrų interesų kryptimi“.[4] Tačiau ši teorija sulaukė nemažai kritikos dėl savo ribotumo. Remiantis M. Eilstrup-Sangiovanni, pats E. Haas sutiko, kad neofunkcionalizmas gali paaiškinti tik specifinį, laiko apribotą ir nepasikartojantį, įvykį – pokario Vakarų Europos integracinius procesus.[6]
Klasikinė tarpvyriausybiškumo teorija, kilo iš realizmo tarptautinių santykių paradigmos. Pagrindiniai šios teorijos principai buvo pritaikyti aiškinant regioninės integracijos atvejus. Tarpvyriausybininkai pabrėžia valstybių, nacionalinių administracijų reikšmę integracijos gilinimo procese ir supranta tarptautinę politiką kaip sąveikos tarp valstybių procesą. Remiantis M.Eilstrup-Sangiovanni, tarpvyriausybininkai neigia bet kokią nepriklausomą ar priežastinį viršnacionalinių institucijų vaidmenį.[4] Pagrindinėmis integracijos lemėjomis ir veikėjomis laikomos valstybės. Tarpvyriausybiškumas teigia, kad nacionalinių vyriausybių interesai stipriai apriboja viršnacionalinių organizacijų valdžią ir įtaką. Šią teoriją iliustravo sunkiai vykstantys ES integracijos procesai „aukštosios politikos“ srityje. Tarpvyriausybininkams nepajėgiant paaiškinti kitų ES integracijos gilėjimo niuansų, susiformavo modifikuota, liberalizmo tarptautinių santykių teorijos nuostatų įkvėpta, šios teorijos pakraipa – liberalus tarpvyriausybiškumas.
Vėliau susiformavo naujesnė integracijos aiškinimo perspektyva – naujasis institucionalizmas, „pabrėžiantis institucijų, kaip svarbių veikėjų, o ne pasyvių įrankių valstybių vadovų rankose“[7], integracijos procese reikšmę.
Naujasis institucionalizmas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Naujasis institucionalizmas – teorija, teigianti institucijų reikšmę integracijos procese, nors pačių institucijų formavimo procese, pabrėžianti valstybių įtaką: „Institucijos nėra tik neutralūs mechanizmai, tarnaujantys politikos kūrėjų tikslams, o geba keisti tuos tikslus ir strategijas jiems pasiekti“[8]. Šiuo požiūriu, naujasis institucionalizmas užima tarpinę poziciją ir, M.Eilstrup-Sangiovanni bei jo cituojamo M.Pollack nuomone, gali būti išeitimi iš neofunkcionalistų ir tarpvyriausybininkų debatų aklavietės.[9] Remiantis B.Rosamond, naujasis institucionalizmas kaip teorija ir metodologija, galinti sėkmingai analizuoti regioninės integracijos atvejus, kilo iš lyginamosios politikos mokslų dėmesio ES integracijai.[10] Taigi, integracijos tyrimuose vyravusioms tarptautinių santykių teorijoms teko susidurti su lyginamosios politikos teorijų įtakos išaugimu tarptautinės integracijos studijose.
Remiantis S.Steinmo, institucijos plačiaja prasme yra taisyklės, kurios sudaro pagrindą organizuotam politiniam elgesiui.[11] Institucijos gali būti formalios (įstatymiškai įtvirtintos taisyklės) ir neformalios (pvz., kultūrinės normos). Mokslininkas teigia, kad institucijos struktūruoja politiką, nes apibrėžia, kas gali dalyvauti tam tikrame politiniame procese, formuoja įvairių aktorių politines strategijas ir turi įtakos aktorių įsitikinimams dėl jų preferencijų. Politiniai ir administraciniai aktoriai veikia ribotai racionaliai, nors jie siekia sau naudingų tikslų, tačiau, jie neturi visos reikalingos informacijos, kad galėtų priimti optimalius sprendimus.[8] Institucijos gali sąlygoti ir formuoti aktorių interesus, prioritetus ir identitetus. Jos nėra tik neutralūs mechanizmai, tarnaujantys politikos kūrėjų tikslams, o geba keisti tuos tikslus ir strategijas jiems pasiekti. Institucijos gali keisti ir politikos formuotojų lūkesčius.[12] Tokios yra bendros institucionalizmo prielaidos, tačiau, pati naujojo institucionalizmo teorija nėra vientisa.
Naujasis institucionalizmas yra skirstomas į racionalaus pasirinkimo, istorinį ir sociologinį institucionalizmus. Kiekvienas jų pabrėžia institucijų reikšmę integracijos procese, tačiau skirtingai aiškina, kaip ir kodėl institucijų įtaka pasireiškia. Pavyzdžiui, sociologiniam institucionalizmui institucijos yra aktorių identitetų ir interesų formuotojos. Jos yra nepriklausomi kintamieji, kurie turi įtakos preferencijoms ir elgesiui.[13]
Racionalaus pasirinkimo institucionalizmas pabrėžia racionaliai veikiančių aktorių interesus. Institucijos yra formalių taisyklių rinkiniai. Jos sukuriamos valstybių, nes joms yra naudingos jų atliekamos funkcijos, ypač, susitarimo kaštų mažinimas derybų metu. Tačiau, institucijos įsiterpia tarp aktorių (išoriškai apibrėžtų) preferencijų bei elgesio ir įgalina bei varžo aktorių veiksmus. Institucijos yra svarbios paskirstant sprendimų priėmimo galias tarp aktorių.[13]
Remiantis S.Steinmo, istorinio institucionalizmo šalininkų nuomone, integracijai įtakos turi egzistuojančių institucinių susitarimų teikiama nauda ir nenumatyti padariniai.[14] Institucijos yra įsiterpiantys, taip pat, ir nepriklausomi kintamieji, kurie apriboja ir apibrėžia aktorių preferencijas. Institucijos yra ne tik formalios taisyklės, bet ir normų sistemos. Aktoriai yra labiau linkę paklusti socialiai apibrėžtoms taisyklėms, nei vadovautis racionaliais instinktais. Institucijos gali išvystyti grįžtamąjį ryšį, skatindamos kelio/trajektorijos priklausomybę (angl. path dependency) arba „uždarymo poveikius“ (angl. lock-in effects), t. y. praeities institucinių derybų padariniai gali lemti ateities sprendimus ir institucinį vystymąsi. Priimti sprendimai viename kontekste gali turėti ilgalaikių pasekmių kitame. Institucijos savaime suteikia užuominų apie institucinės kaitos kelią ateityje.[8]
Kitos integracijos teorijos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Integracinius procesus paaiškinti siekia ir iššūkį įsitvirtinusioms integracijos teorijoms meta naujausios teorinės prieigos: konstruktyvizmas, kritinė, feministinė, politikos tinklų teorinė prieiga ir kitos. Kiekviena jų akcentuoja ir priežastiniais integracijos kintamaisiais įvardina konkrečiai tai teorijai būdingus kertinius aspektus ir analizės objektus. Pavyzdžiui, konstruktyvizmas pabrėžia socializacijos mechanizmus kaip skatinančius integraciją. Integracija keičia agentų identitetus, taigi keičia jų interesus ir elgesį.[15]
M.A.Pollack pastebi įdomų pokytį integracijos teorijų vystymosi kontekste: klasikinę tarpvyriausybininkų/neofunkcionalistų teorinę dichotomiją integracijos debatuose keičia racionalistų/konstruktyvistų dichotomija.[16] Mokslininkas teigia, kad tiek realus ir liberalus tarpvyriausybiškumas, tiek naujasis institucionalizmas, nors ir konkuruojančios teorijos, tačiau, taiko tą patį racionalistinį politikos suvokimo modelį: remiasi prielaida, kad visi aktoriai elgiasi racionaliai ir pagal nustatytus interesus, valstybės sąmoningai steigia institucijas, kurios vienaip ar kitaip veikia jų elgesį ir sprendimus. Todėl konstruktyvizmas sudaro atsvarą racionalistinių teorijų aiškinimui, pateikdamas gilesnį institucijų kaip socializuojančių aktorių ir identitetų konstruotojų suvokimą.
Europos integracijos teorijų palyginimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1 lentelė „Europos integracijos teorijos“[17]
| Teorija/ Požiūris | Šalininkai/ Pagrindiniai darbai | Prielaidos | Trūkumai/ Kritika |
|---|---|---|---|
| Neofunkcionalizmas | Haas 1958 | Viršnacionalinių institucijų lemiamas vaidmuo; integraciją skatina „persiliejimas“ | Negali paaiškinti stagnacijos |
| Liberalus tarpvyriausybiškumas | Moravscik 1998 | Šalys narės kontroliuoja Europos integraciją | Per daug „valstybės-centristinis“; nepaiso kasdienio politikos formavimo |
| Naujasis institucionalizmas | Bulmer 1998; Pierson 1996 | Institucijos turi reikšmę; „Kelio priklausomybės veiksnys“ | Teikia per didelę reikšmę ES institucijoms |
| Politikos tinklai | Peterson 1995 | Politika yra formuojama per resursų mainus tinklų viduje | Negali paaiškinti reikšmingų sprendimų |
| Socialinis konstruktyvizmas | Checkel 2004; Rise 2004 | Idėjos turi reikšmę; interesai kontroliuojami, o ne iš anksto apibrėžti | Metodologiniai trūkumai |
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Vitkus, G. (sud.). Europos Sąjunga. Enciklopedinis žinynas. Vilnius: Eugrimas, 2002. P.158.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Eilstrup-Sangiovanni, M. Debates on European Integration. A Reader. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2006. P.8.
- ↑ Rosamond, B. Theories of European Integration. New York and Basingstoke: Palgrave, 2000. P.13
- ↑ 4,0 4,1 4,2 4,3 Eilstrup-Sangiovanni, M. P.3.
- ↑ Rosamond, B. P.2.
- ↑ Eilstrup-Sangiovanni, M. Debates on European Integration. A Reader. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2006. P.12.
- ↑ Rosamond, B. Theories of European Integration. P.110-111.
- ↑ 8,0 8,1 8,2 Paul, J. EU Foreign Policy after Lisbon: Will the New High Representative and the External Action Service Make a Difference? Center for Applied Policy Research (CAP) Policy Analysis, 2008, No. 2. P.6.
- ↑ Eilstrup-Sangiovanni. P.201.
- ↑ Rosamond, B. P.99.
- ↑ Steinmo, S. The New Institutionalism // Clark, B. and Foweraker, J. (ed.). The Encyclopedia of Democratic Thought. London: Routledge, 2001. P.570.
- ↑ Rosamond, B. P.116-117.
- ↑ 13,0 13,1 Eilstrup-Sangiovanni, M. P.194-200.
- ↑ Steinmo, S. P.571.
- ↑ Eilstrup-Sangiovanni, M. P.6.
- ↑ Pollack, M.A. International Relations Theory and European Integration. Robert Schuman Center for Advanced Studies, EUI Working Papers, 2000, RSC No. 2000/55. P.1; 18-19.
- ↑ Šaltinis: Bomberg, E., Peterson, J. and Stubb, A. The European Union: How Does it Work? Second Edition, Oxford: Oxford University Press, 2008. P.14.